Įkrito lęšis į muilinę, o aš jo neišploviau...
Valiausi dantis, nes pajutau,kad tabakas jiems kenkia.
Apsiskelbiau visiems, kad man jau šakės, o kad eisu toliau - nepasakiau.
Aš save niekint pradedu. Paskui imuosi darbo, kad pasitaisyčiau. Darbo nepabaikiu. Tada vėl neapkenčiu.
Noriu kad viskas eitųs kaip iš pypkės. Pypkės neturiu.
Ir jau užkniso dėjuoti. Užkniso. užsiknisau.
O gal reikia mest? Atsisakyt visko, kas žada tau ramybę, bet iš tiesų tik dar labau užgrūzina.
Ir vėl aš į kraštutinumus... sėdžiu ir galvoju ką karyt, ko nedaryt.
Sėdžiu ir bezdu.
O paskui gėda.
Bet bent bezdėt gera.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
1 komentaras:
:)))) bet tai pačiai jau juokinga.. kokie čia paistalai taip rimtai aprašyti. bet iš tiesų tai taip vis dar yra, tiksliau būna :]]]
Rašyti komentarą