Ta proga pacituosiu savo minteles, kai baiginėjau mokyklą. Visuomet baigus vieną etapą klausiu savęs : "Kas toliau?". Ne, tikriausiai dažniau to savęs klausiu. O dar dažniau manęs to kiti klausia. O aš nežinau. Einu į karjeros centrą, kuriu "savo karjerą", kuria pati patikiu tik tada, kai į mane psichologė giliomis akimis žvelgia: "O tu nesakyk jeigu. sakyk aš noriu".
Būsiu mokytoja :) juk tik taip ir įsivaizdavo daugelis suaugusiųjų, kuriems pasakydavau, kad stosiu į fiziką. O kuo tai ne mano idealizuotas mokslo populiarinimas? Juk pats tikriausias. O aš gi ir sau sakiau, kad nesvarbu koks tai atlyginimas, svarbu kad patiktų darbas ir kad užtektų gyventi. Patikų? Hmz, na pažiūrėsim, ar man patiks kariauti su prftechninės mokyklos pacanais :D cha cha.
Žodž, surandu aš tą "kryžkelę", kurią čia dabar prisiminiau. (Turiu rezervuarą bitejplius :D) Ir pasirodo, ne mokyklos baigimo metais, o dar anksčiau čia padaryta. 2003metai. tai tada buvau... 10-oje klasėje. :D
cituoju:
beieskant gyvenimo krypties...
Paskelbta 04-16 13:20, vizitų: 25, komentarų: 4.
Įrašas privatus
Ir kagi daryti tokiais atvejais, kai stovi sanktyzoje ir nezinai kurlink pasukti... Vienas zingsnelis i kaire..stpo.. pasvarstai \"gal ne..\", tuomet atgal. Zingsnis i prieki, antras.. \"o jei as ne tuo keliu pasukau?!\" - atgal.. Ir taip visus metus! gal net daugiau. Kartais uzsimirsti, gyveni lyg niekur nieko ir stai BUM! \"vaje, ir vel.. ir kagi man daryti?!\" Stoviu vietoje - zingsnis pirmyn, zingsnis atgal.. o laikas tai bega. Norisi ji sustabdyt. Bet ir sustabdzius kazin, ar kanors sumastysiu. Tuomet saukiu mintyse (o kartais ir ne tik) \"pasakykit man! Prasau! as tada uzsimerksiu ir eisiu ta kryptimi! nes kitaip nebegaliu\" Bet visi, kieno tik klausiu atsako \"tau rinktis\"... Ir is esmes, jeigu kas ir pasnibzetu man, kazin, ar paklausyciau jo.
Ir vis delto, gal as ir perdaug demesio skiriu siam reikalui. Kiti be jokio galvos kausmo zygiuoja sau drasiai savo gyvenimo vaga. jie zino savo tiksla, zino savo kelia. jiems gerai.
O man sis klausimas - tolesnis gyvenimas, mano ateitis.. Nustebęs
Tai laikas ir bega, o as vis stoviu, kaip stovejusi.. Bet taip stoveti nebus galima amzinai. Tuomet kai uzgrius banga ant manes ir nunes kazkur, gal net ten, kur as net negalvojau zengti.. Tai bus lemtis. bet as juk lemtimi netikiu. Tai bus prisitaikymas prie aplinkybiu, tai bus pastumdelio vieta. O as to nenoriu. Ir kas as per zmogus...
Ir žinai, nors ir mokykliškai lyriškais žodžiais čia parašyta ir viskas pakelta bent jau trečiuoju laipsniu (Ir vis gi mano intelektas viršūnėj buvo dešimtoje klasėje), tačiau mano asmenybė problematiška apsisprendimų srityje liko iki šiol.
Va. Tai kažkaip tikiausiai reikia eit ir negalvot. Ir visai neblogai išeina.. :)
