Aš visdar nerandu sau vietos. Nežinau, ką darau, nežinau, ar gerai darau, kad darau ką darau. Nežinau kam esu tinkama. Nežinau, ar reikia siekti užsibėžtų tikslų, net jei ir tai atrodo per sunku. O gal reikia bėgt nuo sunkumų? Tiesiog daryt tai, kas sekasi. O jei nesiseka, tai vėl nusigęžt. Bet ar nebus taip, kad apsigręšiu 360 laipsnių ir vėl sutiksiu senas bėdas. Eiii... taigi grįši su nauja patirtim. Turėtų tada jau pavykti kažką naujo išspręst [syral]. -- tai .. bėgt??
Pasakyk man, prašau. Paprašyk pagalbos jei reikia. Gal jei sau negaliu padėti, tai bent kitam pasitarnausiu. Aš visad ieškau terpės, kurioje naudingumo koeficientas [o kad ir ne koeficientas. kad ir pats naudingumas] būtų kiek didesnis. Siekiu didybės, kai ir mažybė nesubrendusi viduje. Aš galiu apsimesti buitiniu žmogumi, galiu pagaminti valgyt, galiu išskalbti kojines, net kilimą galėčiau išsiurbliuoti. Galiu dar palaikyt kompaniją parūkant ar pasidalint likusiu čepkelių raistu. Galiu paieškoti muzikos, kurią norėtum išgirsti. Galiu padėti sulituoti man pačiai nesuvokiamą schemą. Ir pamylėt galiu. Tik pasakyk, kad reikia...
Nusiųsiu mamai siuntinį, paskambinsiu Ibei ir pasveikinsiu su gimtadieniu [nors visad nežinau kaip ir kodėl tai reikia daryti], parvažiuosiu namo ir paguosiu tėtį, paaiškinsiu broliui matematiką, jei jis to norės, dar parvešiu [arba atsiųsiu paštu] programas, kad galėtų tobulinti savo mixavimo įgūdžius.

Mes su broliu kažkada planavom, kad galėsim kartu užsiimti mašinų tiuningavimu. Na, jis buvo užsidegęs "nitriucha" ir "neonkėm" - tai tikriausiai buvo fast and furious įtada - o kadangi aš tuo metu kalbėjau apie fizikos studijas, tai įtraukė ir mane [ir mano būsimus sugebėjimus] į savoplanus. Dabar jis kogero jau ir pamiršo apie tai. Paskui buvo užsidegęs internetu užsikalt pinigų. Dabar kalba apie DJ mokyklas ir dizaino studijas. Gal kada pakvies į savo vakarėlį..
Bet pati esu tokia, blemba:
Kaip man iš vienos pusės glosto savimeilę, iš kitos - super įpareigoja nešt savo naštą ir necypsėt, kai kalba apie viltis mano mokslams ir karjerai. O pati taip pat kalbu apie brolį.
Gal iš kito tikėtis lengviau. Gal lengviau palaikyt morališkai, nes nieko iš esmės nereikia daryti. Tiesiog būti šalia ir kartoti filmuose, knygose ir skersgatviuose išmoktus žodžius: "tu gali. aš žinau. gali. pasieksi. sukursi. viskas bus gerai. tikiu."

ar... tu tiki?

Jie

Jie buvo sudėlioti į lentynas. Į buteliukus, į kambarius ilguose koridoriuose. Patalpinti į šarmą, kad ilgiau išsilaikytų. Jie, tie niekam neišvaizdūs, drėgni, gleivėti. Ir niekas net neįtarė, kad būtent ant tokių drebučių ir buvo pastatytas mūsų industrinis pasaulis. Jų užuomazgos leido protėviams prisijaukinti ugnį. Jų brendimas leido statyt piramides ir bableio bokštus. Jų šaltakraujiškumas kėlė karus ir steigė kolonijas.
Žmonės mėgino atrasti jų paslaptį. Jie patys mirdavo ir numarindavo kitus vardan tos šlapios mįslės. Braižė portretus, dalino į skiltis, eksperimentavo. Išieškojo žiurkes, šeškus, zuikučius, beždžiones, net banginį. Kūną rado. Gleives taip pat. Užkonservavo, virė, maitinosi, džiovino. Sudėliojo į lentynas, stiklinius indus, ilgus koridorius.
Dabar jie gali įkurti tamsiųjų koridorių bendruomenę, gali sukilti, gali nugriauti, gali... nieko jie negali. Dabar jie gali tik būti. kankintis sąmonės-pasąmonės labirintuose. spręsti problemas ir žinoti, kad jų išsprendimas niekur toliau nenužengs, kaip tik iki stiklinės sienelės. O jei ir nuženglų... tai ką? - sudužtų, išbėgtų, sudžiūtų, iškeptų... nematytų, nejaustų, nesakytų ir nebemąstytų.

garo mašinos

Mano batai buvo, kaip grįžus iš malūno.











Kaip tėtis, sutikęs savo brolį, gįždusį iš darbo visą baltą-miltuotą, sakydavo: "O čia tai matosi, kad žmogus tvarkingas, nusiprausęs.. Ne taip, kai kiti grįžta tepaluoti, pajuodę.."

Bet galiu ir vėl dainuoti tą pačią dainelę: nebemoku atsipalaiduoti, permažai vietos, žmonės erzina, šilta/šalta, tas gerai groja, tas padarė klaidą, anas ploja, nes visi ploja, anas fotografuoja merginą, ji sexualiai susiraukus "neleidžia", jos draugės pavydžiai žiūri.. O va tas labai saugo savo želinius ragus, o anas gaudo blizgančius žvilgsnius.

baah

Tada atsistoju ir skaičiuojiu dažnius, klaidas, vokalinį intarpą ir pirštų žingsnelius ant pulto.
Gal tiesiog reikia paprastumo? Atpalaiduojančių jau į kraują įaugusių garsų, kur tik prasidėjus ritmui žinai, kad čia "geras gabalas" ir gali sau rėkt iš laimės, nes kolonkės stipriai kala, siūbuoja grindis ir tau norisi šokti, kartu dar labiau išsiūbuoti grindinį, driokstėlt pas kaimynus, rast jų šaldytuve jau gatavą kokteilį ir šokt toliau??
Arba.. arba užsimest rutuliukų ir taškytis, kol ateis afterpartis ir dar ten pasitaškyt. Nes kitaip nėra jėgų. Naudingumo koeficientas menkas: daugiau pastangų nuoboduliui numalšint [kai atsibosta tiesiog viską stebėti], nei kojom mankštint.

Bet užtat esu dėkinga už vieną gražią idėją:

GOOD THINGS GROW UNDERtheGROUND



[O mūsų tūso neišeis ten padaryt. Žinau, kad dauguma bus nepatenkinta purvinom sienom. Ir alumnių nebus kur kultūringai susodint.
Ir kodėl aš ir vėl leidžiuosi į organizmą, kur realiai reikia popso . ą?]

servetėlės

O būna ir daugkartinių servetėlių: dažniausiai su gražiais paveiksliukais.
Į jas gali daug kartų žiūrėti... 

kvapai

Pasirodo, net bučinys turi kvapą.
Sėdėjau troleibuse ir užuodžiau, kaip bučiuojasi porelė už kelių metrų nuo manęs.
Tas kvapas salsvas.
Permečiau visus savo bučiunius..ir taip,
Bučinys turi kkvapą. Jis salsvas.