Jie

Jie buvo sudėlioti į lentynas. Į buteliukus, į kambarius ilguose koridoriuose. Patalpinti į šarmą, kad ilgiau išsilaikytų. Jie, tie niekam neišvaizdūs, drėgni, gleivėti. Ir niekas net neįtarė, kad būtent ant tokių drebučių ir buvo pastatytas mūsų industrinis pasaulis. Jų užuomazgos leido protėviams prisijaukinti ugnį. Jų brendimas leido statyt piramides ir bableio bokštus. Jų šaltakraujiškumas kėlė karus ir steigė kolonijas.
Žmonės mėgino atrasti jų paslaptį. Jie patys mirdavo ir numarindavo kitus vardan tos šlapios mįslės. Braižė portretus, dalino į skiltis, eksperimentavo. Išieškojo žiurkes, šeškus, zuikučius, beždžiones, net banginį. Kūną rado. Gleives taip pat. Užkonservavo, virė, maitinosi, džiovino. Sudėliojo į lentynas, stiklinius indus, ilgus koridorius.
Dabar jie gali įkurti tamsiųjų koridorių bendruomenę, gali sukilti, gali nugriauti, gali... nieko jie negali. Dabar jie gali tik būti. kankintis sąmonės-pasąmonės labirintuose. spręsti problemas ir žinoti, kad jų išsprendimas niekur toliau nenužengs, kaip tik iki stiklinės sienelės. O jei ir nuženglų... tai ką? - sudužtų, išbėgtų, sudžiūtų, iškeptų... nematytų, nejaustų, nesakytų ir nebemąstytų.