Aš visdar nerandu sau vietos. Nežinau, ką darau, nežinau, ar gerai darau, kad darau ką darau. Nežinau kam esu tinkama. Nežinau, ar reikia siekti užsibėžtų tikslų, net jei ir tai atrodo per sunku. O gal reikia bėgt nuo sunkumų? Tiesiog daryt tai, kas sekasi. O jei nesiseka, tai vėl nusigęžt. Bet ar nebus taip, kad apsigręšiu 360 laipsnių ir vėl sutiksiu senas bėdas. Eiii... taigi grįši su nauja patirtim. Turėtų tada jau pavykti kažką naujo išspręst [syral]. -- tai .. bėgt??
Pasakyk man, prašau. Paprašyk pagalbos jei reikia. Gal jei sau negaliu padėti, tai bent kitam pasitarnausiu. Aš visad ieškau terpės, kurioje naudingumo koeficientas [o kad ir ne koeficientas. kad ir pats naudingumas] būtų kiek didesnis. Siekiu didybės, kai ir mažybė nesubrendusi viduje. Aš galiu apsimesti buitiniu žmogumi, galiu pagaminti valgyt, galiu išskalbti kojines, net kilimą galėčiau išsiurbliuoti. Galiu dar palaikyt kompaniją parūkant ar pasidalint likusiu čepkelių raistu. Galiu paieškoti muzikos, kurią norėtum išgirsti. Galiu padėti sulituoti man pačiai nesuvokiamą schemą. Ir pamylėt galiu. Tik pasakyk, kad reikia...
Nusiųsiu mamai siuntinį, paskambinsiu Ibei ir pasveikinsiu su gimtadieniu [nors visad nežinau kaip ir kodėl tai reikia daryti], parvažiuosiu namo ir paguosiu tėtį, paaiškinsiu broliui matematiką, jei jis to norės, dar parvešiu [arba atsiųsiu paštu] programas, kad galėtų tobulinti savo mixavimo įgūdžius.
Mes su broliu kažkada planavom, kad galėsim kartu užsiimti mašinų tiuningavimu. Na, jis buvo užsidegęs "nitriucha" ir "neonkėm" - tai tikriausiai buvo fast and furious įtada - o kadangi aš tuo metu kalbėjau apie fizikos studijas, tai įtraukė ir mane [ir mano būsimus sugebėjimus] į savoplanus. Dabar jis kogero jau ir pamiršo apie tai. Paskui buvo užsidegęs internetu užsikalt pinigų. Dabar kalba apie DJ mokyklas ir dizaino studijas. Gal kada pakvies į savo vakarėlį..
Bet pati esu tokia, blemba:
Kaip man iš vienos pusės glosto savimeilę, iš kitos - super įpareigoja nešt savo naštą ir necypsėt, kai kalba apie viltis mano mokslams ir karjerai. O pati taip pat kalbu apie brolį.
Gal iš kito tikėtis lengviau. Gal lengviau palaikyt morališkai, nes nieko iš esmės nereikia daryti. Tiesiog būti šalia ir kartoti filmuose, knygose ir skersgatviuose išmoktus žodžius: "tu gali. aš žinau. gali. pasieksi. sukursi. viskas bus gerai. tikiu."
ar... tu tiki?
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
5 komentarai:
Minčių nėra, bet viską suvoki. Būsena, kai viskas aišku ir paprasta. Tik dabartis. (Vos iš kelio neišlėkiau šiandien - kojos drebančios post hoc ir lėtas laikas vyksmo metu. Su šypsena).
Bet "kasdienybė" kitokia. Tikėjimas - abejonė. Ar abejotum kokiom nors prasmėm ar dar kuo. Labiausiai prasmėm ar prasmingumu. Tikėjimo riteris - tikra "drama". Ar tragedija. Abejonė, nerimas bei ... Nežinau: kova su tuo, nuolankumas. Na, gal ir ne.
Jei tikėjimas dingtų, dingtum ir pats. Tikėjimo riteris. Nuostabu ir didinga. Nereikia mums pasakų, nereikia slibinų ir princesių. Argi galėtum gyventi pasaulyje, kur nėra viso to, ką mes turime? Pasaulis, kuriame gyvename - geriausias, koks tik gali būti. Vieta, kur mes pašventintinami, išganomi. Ar patys išsiganome.
Bitle, turbūt akis būsi ganęs po Kierkegaardo ir Leibnizo tekstus?
Teko šiek tiek matyti. Leibnico nedaug - apie jo monadą kitose knygose, nagrinėjančiose individualizmo klausimą. O Kierkegaard'as gražiai baimėje ir drebėjime gyveno.
Bet ir kitų gausybė yra, kurie gražiai rašė. O vardint juos, nežinau, ar yra prasmės. ne? Ir vis tiek, pasigirt maža kuo turiu: jetau, kiek tų tekstų yra... Su šypsena.
kartais reikai visai nedaug: uztenka tik laselio vandens ar grazios gelytes, reikia tik ja rasti. kartais zvilgteleti i gyvenima sirdimi, ne protu.
Abejoju, ar kada ta "širdis" padeda. "Ne protu" - Po to galima pradėti teigti, kad tikra tai ką gali paliest ir kitaip prievartaut. Tai žiaurus pasaulio "apkarpimas". Širdis pervertinama. Ir pojūčiai su ja.
Iš pradžių buvo žodis (logos), po to Getė Fauste (jei neklystu) "žodį" pakeitė "veiksmu".
Nuostabiausi dalykai vyksta galvoje. Kaip, beje, ir baisiausi. Ką daryt? Vienas atsakymų: "Ką daryt, ką daryt? Nieko nedaryk. Viskas bus gerai" - Kazlas-Dievas per "Nekenčiu Reklamos".
Ir manau, dėl to, kad "žodis" pakeistas "veiksmu", ir kyla visa ta tragedija (na, aišku yra dar daug kitų dalykų - alia, mūsų gyvenama aplinka, kultūra ir panašiai. Netinka tas žodis "visa"). Žmonės pasidaro priklausomi nuo jos: gyvenimas be tragedijos - mažiau nei gyvenimas. Pasaulis, kur "nieko" nevyksta - o toks jis ir yra - pasidaro nepriimtinas.
Rašyti komentarą